Į www.velykos.lt pradžią
Į www.velykos.lt pradžią
 
 
2007 m. kovo 31 d.
Ir su margučiais, su Šv. Velykom,
Ir su pirmais pavasario žiedais!
Palaiminto prisikėlimo ryto,
Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais!

2007 m. kovo 31 d.
Gelsvi viščiukai iš margučių ritas - ir pateka auksinis Velykų rytas... Su Šv. Velykom!

2007 m. kovo 31 d.
Tegul šventų Velykų varpo dūžiai širdy palieka laimę amžinai.
Palaiminto prisikėlimo ryto, Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais.

2007 m. kovo 30 d.
Ir su margučiais, su Šv. Velykom, Ir su pirmais pavasario žiedais!
Palaiminto prisikėlimo ryto,
Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais!

2007 m. kovo 30 d.
Tai kas, kad pievose nei pieniu, nei žvangučių...
Tegul žydi jose šimtai margučių!

2007 m. kovo 29 d.
Velyku džiaugsmas ir palaima Telydi Jus žingsnius visus,
Tegul varpai pašaukia laimę, Te žodžiai atneša džiaugsmus!

VELYKOS - gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenciama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio "vėlės". Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrižti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstancia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno.

Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo treciadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes budavo draudžiama valgyti.

Didijį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnycių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnycioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didijį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkuręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas i šulini, kad vanduo visada butu švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - "ant mišparų ir Prisikėlimo". Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietu bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiancius savo sodiecius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai ("žydai").

Parėjusieji iš bažnycios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.

 
Į pradžią | Kontaktai | Sprendimas